MEDŽIO STICHIJA
Nepradėto, transcendentinio Pasaulio sudedamieji elementai buvo laikomi šventais, magiškais, tai perkeliant į atskirus trobesius, šventyklas arba žmogaus vidinį pasaulį buvo šventa egzistencinė būtinybė. Darosi aišku, kodėl šventas vanduo, šventi akmenys, šventa ugnis, šventi kalnai, šventi medžiai – juk tai „ano pasaulio“ modelio elementai. Į juos kontempliuodamas galėjai gauti jėgų, iš jų kurti šio pasaulio vaizdą reiškė šaukti pasaulio galias į dieviškąją darną. Tuo būdu kuriamas ir žmogaus dvasinis pasaulis, taip pat su centru, vertikalia ašimi.
Dieviškas gamtos grožis , būtis toje nepakartojamoje darnos visumoje , leido žmogui suvokti poreikį pernešti tai į savo aplinkos ratą .Tad pirtyje esančioje sodo, sodybos pakraštyje , netoli prasidedančių gamtos galių ribos pradėdavo jungtis dieviškos gamtiškos stichijos- medis , akmuo , ugnis , oras Senovės žmogaus vidinis kosmosas turi ribas, kryptis ir laiką. Žemdirbiui toks atskaitos taškas buvo jo sodyba, namai. Tai buvo centras, aplink kurį sukosi, iš kurio sklido visas senovės žmogaus pasaulis. Pasaulio kūrimo sakmėse Dievas Pirmapradžiame chaose sutvėrė Salą – erdvę, esančią tarp bekraštės Nebūties ir turinčią formą, dalis, laiką. Gamtos apsuptyje įkurta sodyba taip pat panašėja į atitvertą salą, iškilusią virš Nebūties vandenų. Žodis „sodinti“ reiškia terpti į žemę. Tokiu būdu žmogaus sodas, sodyba kaip ir Dievo sukurta sala yra į-terpiama į Chaoso, gamtos valdas. J. Vaiškūnas atkreipė dėmesį ir į slavų žodį sad „sodas“, kilusį iš žodžio sidet „sėsti“. Šis žodis senoje rusų kalboje reiškė ir tokį medį, augalą, kuris yra paliekamas iškirstame miške arba pasodinamas sukultūrintoje erdvėje
.. Žemę, ant kurios stovėdavo namas, lietuviai vadindavo sėdimąja, o pačios sodybos senovinis pavadinimas buvo sėdyba . Tai lyg užsėsta, t. y. užimta ir sukultūrinta vieta, kurioje gyvenamasis namas tampa Gyvybės medžiu, suvedančiu į centrą žemdirbio pasaulį.
Žemdirbio sodybos branduolį (gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus) dažniausiai juosė Medinė tvora . Tai stabili, ilgą laiką nekintanti riba, sauganti sakralią sodybos vidaus erdvę.
. Senovės lietuvis, vykdamas pavojingą kelionę , eidamas ieškoti paparčio žiedo, nešdavosi lazdyno ,šermukšnio lazdą , kuria, saugantis nuo bloga lemiančių jėgų, buvo galima apsibrėžti magišką ratą
.. Atitvertos vidinės sodybos erdvės saugumą Sodybos „centrų centrą“ – namų židinį ar stalą juosia namo„vainikas“ (plg. šakų vainiką aplink medžio kamieną).
Kiekvieno žemaičio patvoryje augdavo ir apyniai. Šis augalas, kaip rodo liaudies dainos, tiek lietuvių, tiek suomių apeiginiame alaus gėrimo daryme atstovavo dangaus /oro sferai, todėl jo sodinimas patvoriuose galėjo turėti ir apsauginę – maginę paskirtį.
…Prie vartų daug kur Lietuvoje buvo įprasta sodinti šermukšnį, kuris, žmonių įsitikinimu, turėjo apsaugoti namus nuo velnio
… Iš sodo medžių lietuvių liaudies tautosakoje dažniausiai minimos obelys, kriaušės ir vyšnios. Latvių dainose labiausiai išplėtotas yra obelų sodo siužetas. Jis čia vaizduojamas kaip „moteriškų misterijų vieta“. Latvių liaudies dainose vaikštinėjanti po obelų sodą buvo vaizduojama deivė Laima.
…Dažnas motyvas yra besiruošiančios tekėti merginos sėdėjimas sode – mergelė išeina į savo tėvų, protėvių pasaulio pakraštį, kur laukia jaunojo pulko ir savo didžiojo virsmo – persikėlimo į kitą pasaulį, kitą socialinę padėtį. Obelyne vykdavo ir mergelės susitikimas su berneliu, kurio pulkas dažnai vadinamas svietu, pažymint jo svetimumą ir individualumo neturėjimą. Obels pokyčiai– žiedų kritimas, barstymas, paties medžio ar šakos nukirtimas, viršūnės nulaužimas – žymėjo moters gyvenimo pokyčius.
Sodas mitologiniame pasaulyje buvo įsivaizduojamas kaip anapusinio pasaulio, mirties erdvė, per kurią reikia pereiti, norint atgimti. Obelis, yra išlaikiusi senąjį indoeuropietiškąjį pavadinimą. Tai vienas pirmųjų medžių, kuriuos žmogus „prisijaukino“, pavertė kultūriniu augalu.
Sodas žemdirbio sodyboje buvo tarsi sukultūrintas, žmogaus sukurtas ir prižiūrimas „miškas“, plg., Mažojoje Lietuvoje paparčio žiedo buvo laukiama ne tik miške, bet ir sode. Pati sodyba dažnai buvo vadinama sodu. Tai dar labiau pabrėžia žemdirbio pasaulio kaip kultūros salos vaizdinį. Sodas yra „sukultūrintas“ kitoniškas pasaulis arba, tiksliau, kultūros ir gamtos pasaulių susikirtimo riba. Jis galėjo būti įsivaizduojamas kaip sodybos protėvių buvimo vieta, baltiškoji skaistykla. Čia žmogus galėjo susitikti su mitinėmis , plg.: į šią erdvę lietuvių liaudies dainose parskrisdavo paukšte pasivertusi ištekėjusi duktė; čia buvoja dievybės, jų pasiuntiniai, pranašai (gegutė, iškukuojanti likimą, laimos, nusakančios vaiko ateitį, ir kt.).
..Pasaulio medžio vaizdinys atneštas į trobą apjungdavo mitinį pasaulį išorėje, leisdavo jo bangoms ir virpesiams atrasti būtį viduje trobos. Pasaulio medžio viršūnėje buvo vaizduojama Saulė, Mėnuo ,žvaigždės, ant šakų paukščiai, po šaknimis – žalčiai ir gyvatės . Išorinio pasaulio informacinė visuma ateidavo į trobą atsinešdama Pasaulio erdvinį suvokimą simbolizuojantį nesibaigiančią gyvybės jėgą. Pasaulio medis paprastai būdavo vyriškos giminės- ąžuolas, beržas, topolis , uosis , kadagys…
Gyvybės medis buvo porinis, trišakis , penkiašakis , septynšakis . Jis sukurtas kaip Pasaulio medžio analogas, tik siejamas su antgamtinių savybių turinčia moterimi ar moteriška dievybe. Gyvybės medį buvo įprasta vaizduoti artimai susietą su moterimi gimdytoja bei maitintoja, žmonių ir viso pasaulio pramote . Gyvybės medžiai buvo laikomi moteriški medžiai: kriaušė, obelis ieva , liepa , šermukšnis, rožė .Vaizduojamas devynšakis , dvylikašakis ,su pumpurais, žydintis , su vaisiais , saugomas paukščių ir gyvūnų, komponuojami su augaliniu ornamentu. Amžina gyvybė turi būti saugojama nuo blogio,o blogis bijo šermukšnio, obels, liepos , rožės, kadagio, eglės, alyvos , uosio , jovaro, lazdyno, klevo…
Žmogaus ir augalo kultūrinis virsmas vykdavo tuose pačiuose stichijose . Trobesys buvo dovanotas miško ir viskas kas buvo jame daugiausiai kvepėjo medžiu , lopšys , šaukštai , krėslai , neretai dubuo ar lovys maistui dėti. Ateidamas iki trobos vidaus – aukuro –ugniakuro –pečiaus derlius praeina tarsi ritualinius virsmus, tai galima atsekti ir iš veiksmažodžio „kulti“ kluone( latvių kalboje „kuls“- kluonas). Klėtin iš kluono grūdai patenka iš-kulti, iš –perti, mušti, vanoti, ap- valyti, nuo pelų .Pačioje troboje grūdas jau išgrynintas.Jo išsigryninimo virsmas vykdavo po spragilu (medžio stichija) ant kluono aslos(žemės stichija) ir po girnomis (akmens stichija), toliau drauge su vandeniu ir ugnimi pereidamas į kitą būtį.
Žmogus tapdavo kultūros vertybių augintoju , prižiūrėtoju. Augalas iš gamtinio chaotiško pasaulio atnešdavo to pasaulio galias į žmogaus trobą- Sodybos Centrą, bet per kančią – pėrimą , iš- dirbimą(lot. Cultura- priežiūra, apeigos), iš –kūlimą. Tokį virsmą patirdavo žmogus, atėjęs iš kosminės būties į žemiškąją per dvasinę ir fizinę brandą ,tokį pat virsmą patirdavo grūdas, linas (pereidamas“ lino mūką“) – iš lauko į žmogaus kultūrinę erdvę.“
Sodybos vidinės erdvės elementai išreikšti pirkios, kluono, klėčio bei pirties pastatais. Jie gina ir skiria žmogų nuo išorės stichijų .Pirkia randasi sodybos centre, klėtis , kluonas netoliese. Pirtis randasi kiemo gale – vis dar žmogaus kontroliuojamoje erdvėje. Čia rasis kubilas vandeniui laikyti – jie randasi pačioje pirtyje. Medžių ir žolinės vantos, bei malkos jau atėjusiomis iš už trobesių erdvės, iš chaotiško paslapčių pilno miško – iš išorinio pasaulio materijos – Miškų .Taip medis ir augmenija padeda sujungti išorinio ir vidinio pasaulio sferas. Senojoje Paleolito kosmologijoje Pasaulio medis jungė tris pasaulius- mus supantį, požeminį ir dangiškąjį –to laikmečio pasaulio suvokimo sistemą vertikalėje..
Vienoje gražiausių lietuvių pasakojimų matome: Eglė paverčia savo vaikus -Ąžuolą, Uosį, Beržą ir Drebulę medžiais.Tai ne bausmė, tai Aukos virsmas per Gyvojo Medžio simbolį. Tai šeimosjungtis per medžio ir vandens sąjungą. Medžio misterija Vyksta per DREBULĘ. Tai galimybė prijungti paslaptingąjį Vandens(Dvasinį) pasaulį si Sodžiaus(Materialiuoju):atvesti į Sodžių ĄŽUOLĄ- garbę, UOSĮ- meilę ,BERŽĄ-teisingumą. Atvesti į Eglės gimtinės – Žemės erdves ,subtiliuosius pradus. Ši pasaka pilna energetinių virsmų, joje sutalpintas ir užkoduotas baltų energetinės mitologijos suvokimas.
Pagerbdamas Medeinės, Beržulio, Lazdonos , Šilinčiaus , Giraičio dievybės žmogus tarsi atiduodavo – grąžindavo padėką. Medis juk naudojamas ir puošybai, ir gydymui , jis gina ir šildo bei maitina. Senų žmonių atmintyje išlikęs užkalbėjimas, kurį atėję į mišką uogauti ar grybauti sakydavo; „Pirma uogelė Miškinėliui , pirmas grybelis Samanėliui..
Medis dalindamasis savo vaisiais, priglausdamas po savo lapijos vainiko sukurtu šešėliu mokino daryti gera , dalintis savo savastimi su kitais . Su tais kurie gal būt buvo silpnesni, išalkę , pavargę arba neturėjo savo namų .Jo šakose prieglaudą ir poilsį galėjo rasti kiekvienas atskridęs paukštis , kiekvienas keliauninkas galėjo atsipūsti medžio paunksmėje. Jis tuo pačiu ir baugino – gūdžiame miške nežinia kas galėjo nutikti, nežinia , ką ten galėjai sutikti. Tačiau pažindamas ir suvokdamas jį supančią aplinką žmogus išmintingai priėmė tylią medžio perteiktą pamoką…
ESUsveikasŽMOGUS 